Radiacinės saugos centras, vertindamas jonizuotosios spinduliuotės lemiamą gyventojų apšvitą, nuolat bendradarbiauja su savivaldybių, kurių teritorijose atliekami radiologiniai tyrimai, atstovais. Vienas gražių pavyzdžių – labiausiai po 1986 m. įvykusios Černobylio atominės elektrinės avarijos užterštose Lietuvos teritorijose atlikti liekamosios dirvožemio taršos radiologiniai tyrimai. Kuršių nerijos, Lazdijų, Varėnos, Šakių, Plungės bei Telšių savivaldybės buvo informuotos apie atliekamus tyrimus bei jų tikslą.

   Černobylio atominės elektrinės (toliau – Černobylio AE) avarijos metu į aplinką buvo išmesta įvairių dirbtinių radionuklidų, iš kurių iki dabar aptinkama radioaktyviojo Cs-137. Lietuvos teritorijos taršai įtakos turėjo ir 1945–1980 m. vykdyti atominių bombų bandymai atmosferoje.

   Siekdami įvertinti, kokia yra liekamoji tarša po Černobylio AE avarijos, Radiacinės saugos centro specialistai atliko liekamosios dirvožemio taršos radioaktyviuoju ceziu (Cs-137 ) tyrimus ir parengė tyrimų ataskaitą.

   Nors po minėtų Lietuvos aplinkos taršą nulėmusių įvykių yra praėję daug metų, tyrimai rodo, kad radioaktyviojo Cs-137 vis dar yra aptinkama viršutiniuose dirvožemio sluoksniuose. Po Černobylio AE avarijos didžiausios Cs-137 radionuklido iškritos nusėdo vakariniuose ir pietvakarių rajonuose. Didžiausias Cs-137 kiekis nustatytas Kuršių nerijos dirvožemyje.

   2012–2014 m. įvertintas Cs-137 kiekio pasiskirstymas Lietuvos dirvožemyje. Tyrimai atlikti labiausiai Černobylio AE avarijos metu užterštose Lietuvos vietovėse – Kuršių nerijoje, Lazdijų, Varėnos, Šakių, Plungės bei Telšių savivaldybių teritorijose.

   Nustatyta, kad didžiausias Cs-137 kiekis yra viršutiniuose 30 cm nedirbamų laukų dirvožemio sluoksniuose. Dirbamuose laukuose Cs-137 kiekis sumažėjo greičiau, nes dirvos nuolat maišomos jas ariant. Pastaruoju metu Cs-137 iškritų aktyvumo tankis yra žymiai mažesnis, nei buvo po avarijos 1986 m. Tai rodo, kad aplinka valosi nuo taršos, tačiau ji per tris dešimtmečius po Černobylio AE avarijos yra sumažėjusi du kartus. Didžiausią išorinės apšvitos dalį gyventojas patiria iš gamtinių radionuklidų, esančių dirvožemyje, ir tik keletą šios apšvitos procentų lemia Cs-137, kurio per augalų šaknis patenka į gyvūnų pašarą, o mitybos grandine – ir į maisto produktus. Tačiau vidinė gyventojo apšvita Cs-137 maisto produktuose nėra didelė, sudaro tik mikrosiverto dalį per metus.

  Atliekant tyrimus, buvo bendrauta su savivaldybių, kurių teritorijose buvo atrenkami tyrimui dirvožemio mėginiai, atstovais ir Nerijos, Lazdijų, Varėnos, Šakių, Plungės bei Telšių savivaldybėms buvo pateikta atliktų tyrimų ataskaita. Radiacinės saugos centro specialistai informavo minėtas savivaldybes, kad yra pasirengę savivaldybių bendruomenėms detaliau pristatyti gautus tyrimų rezultatus.

   Su visa tyrimų ataskaita galite susipažinti čia.